Grįžti
Visi mes žinome, kad sportas – sveikata, tačiau niekam ne paslaptis, kad regėjimo negalia apriboja mūsų galimybes judėti, aktyviai leisti laisvalaikį ir užsiimti fizine veikla. Kai dėl plintančio koronaviruso lapkričio mėnesį buvo įvestas karantinas sporto mėgėjams teko atsisveikinti su sporto salėmis, baseinais, įvairiais kontaktiniais užsiėmimais ir mūsų bendruomenei ši nejudrumo problema tampa tik dar opesnė. Tokia situacija apsunkina ir taip ribotas mūsų galimybes išlikti fiziškai aktyviais ir gyventi judresnį gyvenimą. Kyla klausimas – ar gali aklieji ir silpnaregiai užsiimti fizine veikla ir gyventi aktyvesnį gyvenimą? Ar jiems prieinamos fizinės treniruotės? Ar įmanoma mums judėti ir sportuoti karantino metu? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų paprašėme atsakyti Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubo “Sveikata” vykdomo projekto “Sportas – Sveikata” trenerę Agnę Girniūtę, kuri sveikatingumo mankštas veda net ir karantino metu!
Agne, trumpai papasakokite apie savo vedamas treniruotes ir kas yra tas sveikatingumas?
Sveikatingumas labai plati sąvoka apimanti ne tik subalansuotą fizinį aktyvumą, bet ir sveikatai palankią mitybą, gyvenimo būdą ir įpročius, emocinę ir psichologinę sveikatą, kitus mūsų kūno gerovės aspektus. Mano vedamos sveikatingumo treniruotės yra orientuotos į fizinį aktyvumą – tai subalansuota, teisingai atlikta, visapusiškai kūną stiprinanti mankšta. Tokios treniruotės yra skirtos kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo amžiaus ir galimybių. Mėgstu sakyti, kad treniruotės netinka tik tinginiams, visiems kitiems – puikiai! (juokiasi).
Papasakokite plačiau ką darote per treniruotes?
Labai svarbus treniruočių aspektas, kad mes mokomės taisyklingai atlikti pratimus, teisingai judėti, susipažinti su savo kūnu. Tai svarbu norint, kad treniruotės būtų naudingos ne tik sporto salėje, bet ir kasdieniame gyvenime atliekant paprasčiausias gyvenimiškas užduotis. O šiaip treniruotė susideda iš trijų pagrindinių dalių. Apšilimo metu stengiamės išjudinti ir paruošti kūną būsimai veiklai atlikdami dinaminius pratimus tokius kaip ėjimas, žygiavimas, bėgimas, kojų ir rankų mostai ir pan., judiname sąnarius atlikdami kontroliuotus lėtus veiksmus maksimalioje amplitudėje. Po tokios treniruotės pradžios jau būname šiek tiek sušilę ir pasiruošę pradėti pagrindinę dalį. Jos metu darome įvairius kūno stiprinimo pratimus su svareliais, gumomis, giromis, pakilimo platformomis. Taip pat atliekame pratimus lavinančius lankstumą. Raumenys ir lankstumas yra jaunystės simboliai, todėl šiems dviem aspektam ir skiriame daugiausiai dėmesio. Kas nenori išlikti kuo ilgiau jaunas! Na ir savo užsiėmimus pabaigiame atvėsimu, nusiraminimu – darome ramius tempimo ar kvėpavimo pratimus. Tiesa, vos nepamiršau ko gero visiems labiausiai patinkančios treniruotės dalies! Patį treniruotės galą vainikuoja džiaugsmo šūksniai ir plojimai! Juos skiriame patys sau už įdėtas pastangas ir išlietą prakaitą! (šypsosi)
Minėjote, kad darote pratimus su sporto įrankiais, ar jis tinkamas regėjimo negalią turintiems žmonėms? Kaip išmokti juo naudotis?
Patiems išmokti tikrai nieko nereikia, reikia ateiti ir aš ar mano asistentas Deividas Danyla jus to išmokins. Visas projekto metu įsigytas sportinis inventorius ir įranga yra prieinama ir pritaikyta tiek silpnaregiams tiek sunkiausią regėjimo negalią turintiems žmonėms. Aš ir Deividas po truputi supažindinam pradedančiuosius ne tik su jų pačių kūnu ir kaip jis veikia, bet ir su skirtingais sporto įrankiais. Mokome taisyklingai naudotis tiek vienu tiek kitu. (šypsosi) Iš tiesų tam tikras sporto inventorius yra naudojamas, kad mes galėtume teisingiau, lengviau atlikti pratimus, greičiau išmokti ir suprasti judesius.
Ar yra skirtumas vesti treniruotes neregiams ir regintiesiems?
Visą gyvenimą praleidau tarp žmonių turinčių regėjimo negalią, todėl man tai nėra nieko naujo. Kūnas pas visus toks pats ir netgi tingėjimas pas visus vienodas. (juokiasi) Asmeniškai aš nesusiduriu su dideliais iššūkiais, tačiau niuansų šiek tiek yra – vedant treniruotes turiu mažiau rodyti, ar net visai nieko nerodyti, daugiau kalbėti ir daugiau liesti. Treniruojant akluosius ar labai silpnai matančius turiu kalbėti labai tiksliai ir aiškiai. Juk jie daro tai ką pasakau, tad kairės su dešine ar pėdos su koja sumaišyti negaliu. Kartais iš to visi pasijuokiame.
Žinau, kad karantino metu vedate treniruotes nuotoliniu būdu. Kokiomis priemonėmis tą darote ir kaip sekasi?
Išties tik prasidėjus karantinui maniau, kad treniruotės neregių bendruomenei nuotoliniu būdų yra neįmanomas dalykas ir jas teks nutraukti. Šokui praėjus, gerai pagalvojus, paieškojus galimybių, pasitelkus į pagalbą kitus žmones vis tik mums pavyko treniruotes perkelti į internetą ir jas vykdyti nuotoliniu būdu. Dalyviai susijungdavo į specialią programėlę, įsijungdavo kameras ir mikrofonus, o aš kalbėdavau, rodydavau ką reikės daryti ir duodavau kiekvienam pastabas. Daugeliui sportininkų prisijungti padėjo jų šeimos nariai, kurie neretai dar ir kartu pasportuodavo. Labai dėl to džiaugiuosi, nes tai leidžia artimiesiems įsitraukti į bendras veiklas, stiprina tarpusavio ryšį ir supratingumą, sukuria bendrumo jausmą. Tikrai lengva buvo su tais, kurie jau buvo lankę gyvas treniruotes, šiek tiek sunkiau su tais, kurie prisijungė tik prasidėjus nuotolinėms treniruotėm. Nepaisant to, pasitelkę namiškių pagalbą ir individualų darbą judėjome ir stengėmės išlikti judrūs. Kai po karantino susitikome gyvai aš buvau labai maloniai nustebinta savo sportininkų rezultatais ir progresu. Mums puikiai pavyko!
Gal galite pasidalinti nuotoliniu būdu vykusių treniruočių dalyvių atsiliepimais?
Karantinas ir jo ribojimai palietė kiekvieną šalies pilietį ir buvo sunkus laikotarpis daugeliui. Įsivaizduoju, kad žmonėms, kurie buvo pripratę nuolat lankytis aklųjų centre ir dalyvauti įvairiose veiklose buvimas namuose nebuvo maloniausias dalykas. Labai disciplinuotai ir reguliariai karantino metu tris kartus per savaitę sportavome nepaisant to ar tai buvo šventinė diena ar eilinė diena. Tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad dar niekada nesu sulaukusi tiek entuziazmo ir jautusi, kad žmonės laukia ir tikrai nori pajudėti. Girdėjau tokių komentarų, kad šios treniruotės praskaidrindavo nuotaiką, padėjo lengviau ištverti niūrų rudens ir žiemos laikotarpį, bei užsitęsusį karantiną. Susitikdami bent tuo nuotoliniu būdu, tarpusavyje bendraudami palaikėme ryšį vieni su kitais, palaikėme vieni kitus morališkai. Projekte dalyvaujantys žmonės džiaugėsi, kad būdami namuose gali nuotoliniu būdu gauti žinių bei dalyvauti treniruotėse ir išlikti fiziškai aktyvūs. Mes, treneriai, savo ruožtu raginam nepasiduoti blogai nuotaikai ir tikinam, kad tokiu metu labai svarbu sportuoti ir išlaikyti fizinę ir psichinę sveikatą, kantriai išlaukti šį laikotarpį kaip, kad kantriai ir ryžtingai darome sunkius pratimus ir vėl sugrįžti į sales ir baseinus.
Kokių rezultatų galima tikėtis iš sveikatingumo treniruočių?
Pirmiausia tai visapusiškai pagerėjusios savijautos. Sportas stiprina ne tik fizinį kūną, bet ir gerina nuotaiką bei ugdo tvirtesnį charakterį. Projekto eigoje mačiau kaip keičiasi ne tik žmonių fizinis pajėgumas, bet ir jų psichologinė būsena. Kai po pusmečio pastangų pagaliau padarai tą atsispaudimą, ar 30 pritūpimų, ar išlaikai lentos padėtį vieną minutę negali savimi nesidžiaugti. Toks progresas treniruotėse teigiamai atsiliepia kasdieniame gyvenime, žmonės labiau pasitiki savo jėgomis, juos aplanko pasididžiavimo ir tikėjimo savimi jausmas.
Gal dar kažką norite pridurti?
Be galo džiaugiuosi šiuo projektu, manau tai puiki galimybė šiai bendruomenei tapti aktyvesne, judresne ir kas svarbiausia sveikesne. Visi projekte dirbantys treneriai, asistentai, lydintieji yra savo srities specialistai, tad drąsiai prisijunkite prie treniruočių, išbandykite kažką naujo, tapkite visapusiškai stipresni ir laimingesni. Jeigu dvejojate pasisemkite įkvėpimo iš tų, kurie jau reguliariai lanko treniruotes ir galiausiai būkite patys sau įkvėpimas ir pavyzdys! Labai tikiuosi, kad susitiksime treniruotėse.
Projektas „Sportas – sveikata“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
