Grįžti
„Jaučiu, kad esu ten, kur aš tinku“, – apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filiale sutiktus žmones sako Indrė Zuzevičiūtė-Praškevičienė. Šiandien ji sportuoja, dalyvauja edukacijos „NeRegĖjimo galia“ veikloje ir turi naujų tikslų. Tačiau iki pirmojo apsilankymo filiale Indrė ilgai ieškojo, kur galėtų pritaikyti savo gebėjimus ir sutikti žmonių, suprantančių jos patirtį.
Nepatogumai Indrei prasidėjo dar mokykloje. Dvyliktoje klasėje, sėdėdama pirmame suole, ji sunkiai įžiūrėdavo lentą, o akiniai menkai tepadėjo. Tuo metu ji kartu mokėsi specialybės ir dirbo, kad galėtų save išlaikyti. Derinti mokslą ir darbą nebuvo paprasta, tad teko metams sustabdyti mokslus. Galiausiai, nors ir su iššūkiais, Indrė baigė smulkiųjų gyvūnų priežiūros studijas.
Po studijų maždaug metus ji bandė įvairius darbus. Vienur kliudė regėjimo stoka, kitur nepakako turimos kvalifikacijos. „Atrodė, kad, kiek bandydavau, tiek atsimušdavau į sieną“, – prisimena Indrė. Ji norėjo dirbti, bet vis dažniau jautėsi niekur nepritampanti.
Silpstant regai, Indrei darėsi sunkiau orientuotis aplinkoje: savo akimis ji nebegalėjo pasitikėti taip, kaip anksčiau. Įprasti darbai užtrukdavo ilgiau, nes reikėjo ieškoti kitų būdų juos atlikti. Namuose ji nusimušdavo koją, atsitrenkdavo į duris ar staktą, ne visada pastebėdavo, ką dar reikėtų nuvalyti. Tokie nutikimai kartojosi ir prisidėjo prie nusivylimo, kurį Indrė jau išgyveno ieškodama darbo. „Krito mano savivertė. Lankė mintys, kiek dalykų man nepavyksta ir nebeišeina padaryti. Darbo nėra. Ką toliau veikti?..“ – pasakoja ji.
Išleidusi dukrą į darželį, Indrė ėmė aktyviai ieškoti veiklos. „Visada buvau tas žmogus, kuris kiekvienoje situacijoje ieško išeities“, – sako ji. Kurį laiką savanoriavo vienoje neįgaliųjų organizacijoje, tačiau jai trūko savo amžiaus žmonių, turinčių regos negalios patirtį. Tuomet prisiminė LASS, kur buvo apsilankiusi dar paauglystėje, ir nusprendė paskambinti į Kauno miesto filialą.
– Ko tikėjaisi skambindama?
– Ten, kur lankiausi prieš tai, neregių apskritai nebuvo. Norėjau sutikti žmonių, turinčių panašią patirtį, trūko jausmo, kad esu savame rate.
LASS Kauno miesto filialo pirmininkė Roma Girnienė papasakojo Indrei apie užimtumo veiklas. Ji išbandė keramiką, rankdarbius, pynimą iš vytelių. Rankdarbius Indrė mėgo ir anksčiau, tačiau silpstant akims nebegalėjo užsiimti viskuo, kuo domėjosi. Čia siūlomas užimtumas sužavėjo tuo, kad juose geras matymas visai nebūtinas. Iš filialo siunčiamų laiškų ji sužinodavo ir apie kitas veiklas bei renginius.
Viename laiške Indrė rado kvietimą išbandyti aklųjų lauko tenisą. Iš pradžių ji dvejojo, nes dar nuo mokyklos laikų sportas jai atrodė svetima sritis. Sveikatos pažymoje buvo nurodyta vengti didesnio fizinio krūvio, todėl per fizinio lavinimo pamokas, mokytojams laikantis šių rekomendacijų, ji dažniausiai likdavo „ant atsarginių suolelio“. Tačiau šįkart noras išbandyti naują veiklą už abejones buvo stipresnis: „Jei kviečia išbandyti, tai kodėl gi ne?“
Po pirmosios treniruotės treneris pasakė matantis Indrės potencialą. Šie žodžiai paskatino sportuoti toliau: iš pradžių treniruotės buvo pavienės, vėliau tapo vis intensyvesnės. „Labai užkabino“, – apie pažintį su aklųjų lauko tenisu sako Indrė.
Maždaug po metų jai pasitaikė proga išbandyti ir lengvąją atletiką. Per kalėdinį vakarą Indrė pastebėjo lengvaatletės Oksanos Dobrovolskajos trenerę Teresę Nekrošaitę. Norėjo prieiti ir susipažinti, bet nedrįso. Po poros savaičių paskambino pati Oksana ir pakvietė kartu pasitreniruoti. Indrei buvo smalsu sužinoti, kokiomis dar sporto šakomis užsiima neregiai ir silpnaregiai, todėl apsilankė manieže.
Ten jai patiko draugiška konkurencija tarp sportuojančiųjų, o labiausiai įsiminė trenerės palaikymas ir tikėjimas jos galimybėmis. „Užteko ateiti porą kartų. Vėliau nebegalėjau iš maniežo išeiti“, – prisimena Indrė.
Po pirmųjų treniruočių jai skaudėdavo raumenis, tačiau ji jau nebegalėjo sustoti. Sportuodama pastebėjo, kad gerėja jos savijauta. „Po jų jausdavau tuščią galvą. Šis jausmas man iki tol buvo nepažįstamas, nes galva nuolat būdavo pilna minčių“, – pasakoja ji. Indrė pamatė ir tai, kiek turi užsispyrimo bei ryžto siekti savo tikslų. „Taip pat supratau, kad radau savo vietą“, – sako ji.
Ypač šiltai Indrė prisimena pirmąsias lengvosios atletikos varžybas aklųjų žiemos čempionate. Jos palaikyti atvyko šeima ir trenerė. „Tai man labai daug reiškė“, – pasakoja Indrė. Teresės Nekrošaitės, padariusios jai didelę įtaką, jau nebėra tarp mūsų. Indrė su dėkingumu prisimena trenerės paramą ir džiaugiasi tęsianti sportinį kelią.
Neapleido ji ir aklųjų lauko teniso: dalyvavo turnyruose Lietuvoje ir užsienyje. Šiemet varžėsi pirmą kartą Lietuvoje vykusiame aklųjų lauko teniso pasaulio čempionate. Jame dalyvavo aukščiausio lygio tenisininkai, o Indrei buvo garbė tapti šio renginio dalimi.
Sportas nebuvo vienintelė veikla, kurioje Indrė atrado naujų savo gebėjimų. Prisijungusi prie pojūčių turizmo edukacijos „NeRegĖjimo galia“ komandos, ji pirmą kartą lipo ant scenos pristatyti edukacijos. Atsistoti prieš kitus jai tuomet „prilygo kosmosui“, nes iki tol save laikė tyliu, mažai besireiškiančiu žmogumi. Veikdama komandoje Indrė atrado, kad gali imtis ir vadovaujamo vaidmens. „Tiesiog manau, kad tapau šiek tiek geresne savo versija ir atsiskleidė savybės, kurių apie save nežinojau“, – sako ji.
Kalbėdama apie LASS bendruomenę, Indrė vis sugrįžta prie žmonių. Su turinčiais panašią patirtį jai lengviau dalytis išgyvenimais ir sulaukti palaikymo. Kartu ji džiaugiasi galėdama pati būti atrama kitam. „Be šioje bendruomenėje esančių žmonių neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – sako Indrė.
Pasak jos, per pastaruosius dvejus metus gyvenimas pasikeitė labiau nei per daugelį ankstesnių. Dar neseniai ieškojusi, kuo galėtų užsiimti, dabar Indrė turi ne tik įdomių veiklų, bet ir naujų tikslų. Ji svajoja dalyvauti pasaulio lengvosios atletikos čempionate, o po kelerių metų, jei pavyks, – ir paralimpinėse žaidynėse. Žvelgdama į ateitį, ji tikisi išsaugoti LASS užmegztus ryšius ir pati daugiau duoti neregių bendruomenei bei visuomenei. Taip pat viliasi įgyvendinti seną savo svajonę – išmokti groti pianinu.
– Ką pasakytum regos negalią turinčiam žmogui, kuris dar dvejoja, ar ateiti į LASS?
– Prieš kreipdamasi į LASS, dvejojau ir aš. Bet jeigu kas nors klaustų mano patarimo, sakyčiau: geriau išmėginti, negu gailėtis, kad kažko nepadarei. Neišmėginus niekada nežinai, kur vienas ar kitas kelias tave nuves. O juk galbūt kaip tik atsivers durys, apie kurias niekada nesvajojai…
