Grįžti
2025 m. rugsėjo 15–19 d. Kaune, VšĮ LASS Pietvakarių centre, vyko Orientacijos ir mobilumo specialistų kvalifikacijos kėlimo programa, kurią vedė dr. Tessa McCarthy – Pitsburgo universiteto (JAV) regos sutrikimų ir aklumo (Visual Impairment and Blindness) programos docentė ir orientacijos bei mobilumo specialistė. Vizitas surengtas LASS iniciatyva, įgyvendinant BAFF programos „Baltic-American Dialogue“ projektą. Šių mokymų tikslas– Lietuvoje sistemiškai stiprinti orientacijos ir mobilumo kompetencijas.
Kaip pritaikyti aplinką, kad ji būtų iš tiesų prieinama, ir kaip mokyti orientacijos bei mobilumo, atliepiant individualius poreikius? Su docente šia tema kalbėjomės dar nesibaigus mokymams.
Mokymas – menas ir mokslas
Tessa: Miestas kasdien keičiasi. Kad mokytume profesionaliai, turime ne tik sekti naujoves, bet ir atsirinkti, kas iš tikrųjų veikia. Tai nelengva, bet būtina siekiant profesionalumo. Mokant svarbiausia – matyti aplinką žmogaus su regos negalia akimis. Pasitaiko, kad net ir formalus prieinamumo pritaikymas nėra pakankamas konkrečiam žmogui.
Klausimas: Kaip tuomet užtikrinti sklandų orientacijos ir mobilumo mokymą?
Tessa: Kiekvieną žmogų reikia pažinti kaip asmenybę. Mokant orientacijos ir mobilumo svarbu skirti laiko ir iš tiesų pažinti žmogų – jo rutiną, poreikius, tikslus, galimybes ir sunkumus, ypač tais atvejais, kai besimokantieji turi papildomų negalių ar kitų iššūkių. JAV dažnai sakoma, kad orientacija ir mobilumas – menas ir mokslas, ir aš tuo tikiu. Mes atliekame tyrimus ir stengiamės kurti moksliškai pagrįstus mokymo metodus, kurie neabejotinai turi sąsajų ir su menu. Štai kad ir šiandien – mokiau studentus vienos technikos, kuri studentų nesužavėjo, todėl pasakiau, jog baltosios lazdelės technikos nėra įsakymai, kuriuos „atsiuntė Dievas“. Jas galima koreguoti pagal tai, ko reikia individualioje situacijoje. Todėl instruktorius ir jo mokinys kartu išsirenka geriausią variantą – tai, kas čia ir dabar duoda teigiamą rezultatą. Man patinka, kad kiekvieną techniką galima individualizuoti ir prisitaikyti.
Instruktoriaus kompetencijos
Klausimas: Kokios savybės reikalingos norint tapti geru orientacijos ir mobilumo mokytoju?
Tessa: Tikslaus ir vieno atsakymo turbūt nėra, bet, manau, svarbu atviras mąstymas, noras mokytis ir tobulėti. Kitos reikšmingos savybės – aktyvumas, lytėjimo svarbos pajutimas, polinkis padėti kitam.
Aplinka JAV ir Europoje
Klausimas: Kokius mobilumo skirtumus matote tarp JAV ir Europos?
Tessa: Didžiausias skirtumas – aplinkos prieinamumo elementai. Europoje dažniau sutinkama ant šaligatvių įrengtų žymėjimų (pvz., taktiliniai paviršiai). Kiek tai veiksminga, priklauso nuo konkrečios situacijos ir žmogaus įgūdžių. Tačiau principas visuomet turėtų išlikti tas pats: priemonės turi tarnauti tikslui, o ne atvirkščiai.
Brailis ir taktiliniai žemėlapiai
Klausimas: Pakalbėkime apie Brailio raštą. Ar šis raštas dabartinių technologijų kontekste vis dar išlieka svarbi priemonė siekiant savarankiškumo ir mobilumo?
Tessa: Asmeniui su regos negalia gauti ir apdoroti iš aplinkos garsinę informaciją, pritaikant ją orientacijoje, yra labai svarbu. Tačiau ne mažiau svarbu gebėti informaciją gauti ir per lytėjimą – neįmanoma įsidėmėti visko. Kaip pavyzdys galėtų būti matematika. Asmeniškai man reikia, kad sudėtingi matematiniai žymėjimai būtų užrašyti – taip lengviau susikoncentruoti. Panašiai ir Brailis: kai kuriems žmonėms jis padeda kaupti informaciją (telefonų numerius, adresus, maršruto taškus). Prireikus patogiai galima prie jos grįžti.
Klausimas: Kaip vertinate taktilinius žemėlapius ir grafikus?
Tessa: Man atrodo, kad juos pasitelkiant dažnai dirbama netinkamai, nes į aplinkos ir objektų vaizdavimą žiūrima pernelyg vizualiai. Įsigilinama, kaip daiktas atrodo, iškeliami jo kontūrai ir tikimasi, jog asmenys su regos negalia gebės tą taktilinę informaciją tiksliai interpretuoti. Tai sritis, kurioje norėčiau atlikti gerokai daugiau tyrimų. Nepaisant to, prieinami žemėlapiai ir taktilinės grafikos asmenims su regos negalia nėra bevertės. Kai į mokslinę literatūrą pažvelgiame dešimtmečius atgal, randame įrodymų, jog Brailio raštą mokantys asmenys turi aukštesnius užimtumo rodiklius ir didesnes įsidarbinimo galimybes. Esu didelė Brailio rašto šalininkė ir manau, jog šią kompetenciją verta išlaikyti net jei kasdien ja nesinaudojama.
Baltoji lazdelė – laisvės įrankis
Klausimas: Baltoji lazdelė aptinka kliūtis, nelygumus, laiptus; taip pat siunčia žinutę apie šalia esantį neregį. Ką jums reiškia baltoji lazdelė?
Tessa: Ji – savarankiškumo ir išsilaisvinimo simbolis. Manau, tai labai galingas įrankis. Praėjusią savaitę lankiausi aklųjų mokykloje ir kalbėjau apie tai, kaip svarbu išmokti naudotis baltąja lazdele – įgyti naudojimosi baltąja lazdele įgūdžių. Viena iš dalyvavusių mamų sakė: „O, bet mano vaikui nereikia to mokytis, nes jis gali naudotis išmaniaisiais akiniais. Be to, aplinkui visada bus kitų pėsčiųjų.“ Taip, išmanieji akiniai gali papildyti informaciją, bet fizinio kontakto su paviršiumi neatstoja. JAV yra organizacija „National Federation of the Blind“. Jos nariai labai didžiuojasi savo lazdelėmis – naudoja ilgesnes nei įprasta ir visada jas atvirai demonstruoja. Man tai kelia pagarbą, nes baltoji lazdelė išties yra žmones įgalinantis, o ne nugalinantis įrankis.
Technologijos – nauda ir ribos
Klausimas: Ar „Glide“ gali pakeisti baltąją lazdelę?
Tessa: Technologijos turi daug potencialo. „Glide“ – mobilumo pagalbos įrenginys, sukurtas regos negalią turinčio žmogaus. Tai puikus prietaisas, padėsiantis kelyje, tačiau jis kol kas nepadeda saugiai įveikti laiptų – tam vis tiek reikia baltosios lazdelės. Galbūt kada nors „Glide“ pakeis lazdelę, bet dar ne dabar. Net jei pati turėčiau „Glide“, vis tiek nešiočiausi baltąją lazdelę kaip atsarginį variantą. Vienas vyras, su kuriuo neseniai lavinome naudojimosi baltąja lazdele įgūdžius, man sakė: „Na, aš tiesiog palauksiu, kol gausiu „Glide“, ir lazdelės man nebereikės.“ O aš jam: „Bet ką darysite ant laiptų? O jei „Glide“ išsikraus?“
Klausimas: O ką manote apie neregiams skirtas GPS programėles?
Tessa: Jos puikiai padeda nustatyti kryptį ir įvertinti atstumus, bet neaptinka kliūčių. Todėl baltosios lazdelės vaidmuo išlieka pirminis – net ir naudojant GPS, „Glide“ ar išmaniuosius akinius.
Visuomenės požiūris ir mitai
Klausimas: Koks būtų jūsų patarimas mobilumo instruktoriams?
Tessa: Mokykitės kiek tik galite – apie viską. Pažinkite kuo daugiau žmonių su regos negalia, siekdami į orientaciją ir mobilumą pažvelgti iš jų pozicijos. Technikos ir technologijos šiandien yra reikšmingos, bet daug svarbiau – realūs žmogaus sprendimai kasdienėje aplinkoje.
Klausimas: Kas formuoja visuomenės požiūrį į asmenis su regos negalia?
Tessa: Požiūrį formuoja patirtys su neregiais ir silpnaregiais. Jei turite senelį, draugą ar kolegą, kuris yra neregys, jūsų požiūris bus visai kitoks nei to, kuris neturi jokio santykio. Kuo daugiau visuomenėje matome asmenų su regos negalia, darančių puikius dalykus, tuo sparčiau keičiasi požiūris.
Klausimas: Kokių klaidingų įsitikinimų vis dar pasitaiko?
Tessa:
Mitas 1. Akliesiems visada reikia pagalbos.
Mitas 2. Regos negalia paverčia žmogų bejėgiu.
Mitas 3. Praradus regą atsiranda „super pojūčiai“.
Savo paskaitose visada akcentuoju: „super pojūčiai“ neįgyjami vien praradus vieną pojūtį – įgūdžiai lavinami per praktiką.
„Baltoji lazdelė – ne praeitis, o laisvės įrankis.“
Paklausta, kaip vienu žodžiu apibūdintų savarankiškumą, Tessa McCarthy atsako: „Drąsa rizikuoti.“ Tai kelias į judėjimo laisvę, paremtą tradiciniais įgūdžiais, atvirumu naujovėms ir pagarba patirčiai.
