Žolinė – graži vasaros šventė

           Prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo tuoj švęsime Žolinę. Kokia ji?
           Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai arba kitaip lietuviškai moteriškai žemės dievybei – Žemynai. Protėviai patikėdavo jai subrendusio derliaus aukas. Šia proga susirinkdavo giminės, kaimynai (patarlė sako: „Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“) – pabendraudavo, pasidalydavo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ši šventė ypatinga tuo, kad žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir siūlo savo pagalbą.
Tai Lietuviškojo altruizmo ištakos, pagalbos mažiau turintiems ar sunkiai gyvenantiems, našlaičiams.
             Vienas įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštė, į kurią senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto.
             Puokštė būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma troboje labai garbingoje vietoje. Protėviai tikėjo, kad šios žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų. Etnologų teigimu, senovėje kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys džiovintus augalus iš žolinių puokštės dėti į pagalves ar net įkapes, manyta, jog šis augalas atneš ramybę, nugins šalin piktas dvasias. Žolinių puokštėje išdžiūvusius javus vėliau ūkininkai pakasdavo į žemę tikėdami, kad kitąmet tame sklype derlius bus dar geresnis. „Žolinių puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Į ją buvo dedama kietis, diemedis, vaistingi augalai, avižų stiebelių, jurginų žiedų. Senoliai sakydavo, jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai tą dieną velnias įduos savo uodegą į rankas.