Visi kaip vienas

Rudenį LASS Kauno miesto filialo nariai sezoną pasitiko su nauja veikla. Nuo pat rugsėjo aštuntos dienos, kiekvieną savaitę, renginių salė prisipildo lotynų ritmų egzotikos  ir šokio judesio energijos, o Linijinių šokių pamokas čia veda profesionali šokėja, šokių studijos „erdvė judesiui“ vadovė Jurgita Dirmontienė.

Užsiėmimai apima  linijinius šokius, šokius ratu, bei šokius porose. Kiekvieno susitikimo metu yra išmokstama kas nors naujo, bei įtvirtinami iki tol žinomi judesiai.

Kaip sekasi šie užsiėmimai, kokie atradimai ir iššūkiai, klausiau pačios linijinių šokių vadovės, J. Dirmontienės.

          Aš: – Vėlyvą vasarą, sulaukėte pasiūlymo pasidalinti linijinių šokių menu ir paslaptimis su neregių bendruomene. . Kas lėmė jūsų apsisprendimą?

          Vadovė: – Ėmiausi šio pasiūlymo, nes buvo įdomu. Tai jau nebe pirmas mano darbas, kurį dirbti pasirenku dėl įdomumo..

          Aš: – Kokie atradimai ir iššūkiai dirbant kartu su neregiais?

Vadovė: – Iki šiol nebuvau taip arti susidūrusi su neregiais, todėl mokyti šokti žmones su regėjimo negalia – tikrai yra šioks toks iššūkis. Supratau, kad reikalinga aiškiai iškomunikuoti kiekvieną mokomą žingsnį, taip pat Svarbus ir fizinis kontaktas su šokančiu, kad jam būtų lengviau suprasti,  ką ir kaip turi atlikti.

 Visgi visus kylančius iššūkius atsveria labai daug atradimų – neregiai turi puikią dėmesio koncentraciją, yra atkaklūs, drąsiai klausia, jei kas neaišku ar nepavyksta. Manau, mūsų tiek bendravimo, tiek mokymosi  ryšys vis tvirtėja ir gerėja. Vis geriau  suprantame ir pažįstame vieni kitus.

          Aš: – Ar turėjote kažkokių baimių prieš pirmus susitikimus su aklųjų bendruomenenės nariais, norinčiais šokti?

          Vadovė: – Baimių, žinoma, kad buvo – kaip mokyti, kaip aiškinti, kai žmonės nemato tavo rodomų judesių. Neturėjau praktikos, kaip tai teisingai daryti. Džiaugiuosi, kad šokių užsiėmimus lanko ne tik neregiai, bet ir silpnaregiai – jie mano pagalbininkai, nes greičiau išmoksta ir tuomet  padeda kitiems. Svarbiausias uždavinys, kurį kėliau sau – padėti pajusti, kad jie gali šokti. Mes dabar jau komanda – aš mokau juos, jie – mane. Žingsnelis po žingsnelio mes judame pirmyn.

               Aš: – Kokias patirtis atnešė pirmi susitikimai?

               Vadovė: – Man kartais atrodo, kad aš daugiau gaunu iš neregių, nei jie iš manęs. Kartais stebiu juos, klausau apie jų veiklas, pomėgius ir matau, kad jie tokie žingeidūs ir aktyvūs – sportuoja, dainuoja, lipdo, keliauja…labai įdomūs ir pozityvūs žmonės, nuoširdžiai bendrauja. Mane žavi jų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir gyvenimo sąlygų.

                      Aš: – Papasakokite, ko jau pavyko pasiekti šokių aikštelėje.

                      Vadovė: Labai džiaugiuosi, kad mes jau šokame keturis mėnesius ir turime kelis šokių junginius, kuriuos šokėjai yra pakankamai gerai išmokę. Šokame ir linijose, ir porose, labai padeda šokiai  ratu, nes neregiai gali jausti  rato palaikymą. Gražiausia frazė, kuri buvo ištarta nerėgės šokėjos po jau pramokto šokio ratu,  „Vadove, mes visi šokome kaip vienas“. Manau – tai jau yra pasiekimas.

O aš pati pradedu jausti kaip juos mokyti, kaip iškomunikuoti tai, ką noriu perduoti.

Kuo linijiniai šokiai reikšmingi dalyviams? Šokėjų atsakymas vieningas ir bendras – prasmingai kartu praleistas laikas. pozityvūs muzikos ritmai, judesio darna ir užsidegimas išblaško neigiamas emocijas; iš užsiėmimų išeinama su šypsenomis veiduose, geromis nuotaikomis. 

Dirbdami komandiškai šokėjai stiprina tarpusavio ryšius, geriau pažįsta vienas kitą,  ugdo pasitikėjimą savimi, bei atranda galimybę pajusti savo, kaip individo ir grupės nario, reikšmę bendruomenės kontekste.